Poreikis statyti universitetinius miestelius Europoje atsirado 1960 m., kuomet sparčiai didėjo studentų skaičius, plėtėsi universitetai. Studentų miestelius buvo siūloma statyti miesto pakraščiuose, atvirose erdvėse. Anuomet buvo pradėta vystyti Saulėtekio akademinio miestelio koncepcija, o 1963 m. paskelbtas atviras konkursas universitetinio miestelio projektui Vilniuje. Projekto įgyvendinimas atiteko II vietos laimėtojams: Rimantui Dičiui, Juliui Jurgelioniui ir Zigmui Jonui Daunorai. 1966 m. buvo parengtas teritorijos detalusis planas, o už dviejų metų prasidėjo Saulėtekio miestelio statybos.

Pagal parengtą universiteto miestelio koncepciją teritorija buvo padalintas į tris zonas: edukacinę zoną su Vilniaus universiteto ir ką tik įkurto Vilniaus Inžinerijos ir Statybos Instituto fakultetais, kultūros ir sporto erdvę su valgykla ir sporto centru, gyvenamąją zoną su keturių ir penkių aukštų bendrabučiais (vadinti “Kamčiatka”) bei penkiais 16-os aukštų bendrabučiais, kurie vėliau buvo praminti „Niujorku“. Miestelio planas dinamiškos struktūros, laisvo planavimo su numatyta galimybe plėsti visas dalis, kadangi dideli akademiniai miesteliai buvo modernistinių miestų vizijos dalis. Akademinio miestelio komplekto dalys teritorijoje išdėstytos laisvai, pastatai darniai įkomponuoti miško properšose.

Charakteringiausias pastatų bruožas - laiptuojančios terasos, kurios vizualiai smulkina tūrius, suteikia jiems žmogišką mastelį ir veikia kaip aukšto viešųjų erdvių pratęsimas. Ypatingo žavesio turi pagrindinio pastato terasų apjungimas lauko laiptais - persipynusios stogo terasos tampa savotišku studentų miesteliu.

Pastatų fasadų apdailai planuojama tolygios vientisos struktūros apdaila – tekstūrinis betonas, rupus tinkas su priedais (skalda, žėrutis, smulkūs akmenys) arba trisluoksnio betono fasado modulinė sistema. Grubios frakcijos apdaila kuria medžio kamieno, žemės paviršiaus įspūdį. Pastatų architektūrinei išraiškai išryškinti – numatoma medinė fasado apdaila terasų dalyse.

Projektuojama teritorija esanti Saulėtekio rytinėje dalyje yra ypatinga – ji apsupta miško. Todėl naujieji gyventojai ir lankytojai galės naudotis ne tik naujai projektuojamomis vidaus patalpomis, bet ir išnaudoti vietos potencialą – naudotis lauko erdvėmis, būti, stebėti, interaktyviai veikti jose. Mažosios architektūros elementai: suolai, dviračių parkavimo aikštelės prie įėjimų į pastatus, jaukus apšvietimas ir kiti elementai kuria tokią gyvenamąją aplinką, kurioje norisi būti gamtos apsuptyje.