Kampiniame, nedideliame Vilniaus Žemutinio Naujamiesčio sklype per septynerius metus buvo suprojektuotas ir pastatytas pastatas-šviestuvas. Pastatas ženklina Dainavos, Pakalnės ir Jasinskio gatvių sankirtą, pasakodamas urbanistinę šio kvartalo istoriją.

Pastato urbanistinis įkypumas – tai senosios Pakalnės gatvės trasos pratęsimas. Ji buvo vienas iš pagrindinių senųjų Vilniaus įvažiavimo kelių, kurį sunaikino sovietmečiu nutiesta Kudirkos gatvė. Toks įkypumas ne tik atveria centro link kreipiančias perspektyvas, bet ir sukuria erdvę įėjimo skverui. Kampinė pastato smailė kontekstualiai šliejasi prie kaimyninio užstatymo, tarsi tiesia ranką kaimynams, prisiderindama karnizų aukščiu ir pakylanti sankryžoje, taip tapdama šios vietos orientyru. Senąsias kryptis gaudantis pastato tūris tarsi kreipia Žmogų centro link pratęsdamas Žemutiniam Naujamiesčiui būdingą perimetrinį užstatymą palei gatves, kartu kurdamas įėjimo skverą su įgilinta susibūrimo erdve.

Pastato sklype suprojektuotas viešas įėjimo skveras, kuris itin naudojamas ir miestiečių, einančių link troleibusų ir autobusų stotelės. Pastatas pagerino miestiečių laukimą ne tik patogesniu atėjimu, bet ir skaidriai atverdamas pirmo aukšto langus į vilniečių itin naudojamą stotelę. Skvere taip pat yra dvipusis suolas, kuris ne tik slepia požeminio parkavimo šachtą, bet ir siūlo prisėsti tarp augalų – ir nuo šaligatvio, ir nuo skveriuko pusių. Miestiečiai gali naudotis dviračių stovais, juos džiugina augalų vazonai. Taigi privatus sklypas tapo integralia miesto dalimi.

Sklypą pagal galiojusį detalų planų buvo galima užstatyti maksimaliai, pastato aukštis kampuose taip pat galėjo būti gerokai didesnis. Nuostabu, kad sklype sutilpo ne tik visas leidžiamas bendras plotas, bet ir atsirado vietos skverui ir kaimyniškam kontekstualiam susiglaudimui, netgi laikinam statybiniam kranui. Statybų metu buvo keičiama šiluminė trasos trajektorija, einanti tiesiai per sklypą, o pamatai ir sienos buvo statomos pačiame sklype.

Penkių aukštų pastatas suplanuotas itin kompaktiškai – dvi laiptinės ir du liftai suplanuoti prie besišliejančio kaimyninio pastato ugniasienės, o automobiliai į požeminę aikštelę nuleidžiami keltuvu. Dėl savo architektūrinės formos ir fasadų, statybų metu pastatas buvo vadinamas koplyčia. Pastatas tarsi dviejų dalių – žemutinė ir viršutinė pastatų dalys skirtingos, kad kurtų žmogišką mastelį. Žemutinė dalis tarsi atskartoja senojo miesto dideles sienų ploštumas ir įgilintus siauros proporcijos langus, o viršutinė dalis yra tarsi įkypo stogo tąsa: skaidri, vertikali, dėl ryškaus karnizo nebuvimo – truputį pranykstanti.

Pastatas nuo pat pradžių buvo projektuotas vienam nuomininkui, kad savo charakteringu kampu galėtų veikti ir kaip kompanijos įvaizdžio dalis. Pastato statybų pabaigoje atsirado nuomininkas – „Juodelių“ grupė, jos būstinei buvo kurtas interjeras. Pirmame aukšte įrengta skaidri, suburianti iėjimo holo erdvė, kurioje ateityje galėtų puikiai tikti kavinė. Kituose aukštuose suprojektuotos darbo erdvės su bendromis erdvėmis kavai ir susitikimams, o penktame, ypatingos geometrijos aukšte – vadovų erdvė. Medžiagos ir tekstūros natūralios, būdingos žemutiniam Naujamiesčiui – gelsvas šviesus tinkas, medis viduje ir išorėje. Vakare pastatas šviečia – jo langų angokraščiuose viduje įtaisytos mažos lempelės, kurios užsižiebia naktį ir kuria pilnų namų įspūdį, apšviečia miestą ir Dainavos gatvelės kampą.